Muitinės interpretacijos kaina: kai sandėlis tampa „eksportuotoju“

Straipsnyje analizuojamas teismo sprendimas dėl sankcionuotų prekių tranzito per Lietuvą ir muitinės taikytų priemonių pagrįstumo. Aptariama, kada tranzito procedūra gali būti nepagrįstai sutapatinama su eksportu ir kokias pasekmes tai sukelia verslui. Sprendimas turi svarbią praktinę reikšmę tranzito veikloje dalyvaujančioms įmonėms.

Sankcijų Rusijai ir Baltarusijai apimtis yra didžiulė – jokia kita šalis, įskaitant Šiaurės Korėją ar Iraną, neturi tiek sankcijų ir kitų apribojimų. Už tinkamą ir sąžiningą sankcijų įgyvendinimo kontrolę didžiąja dalimi atsakinga Lietuvos muitinė. Tačiau jos veiksmai ir logika kartais tampa sunkiai nuspėjami, nes ši įstaiga labai savitai interpretuoja teisės aktus, o visas abejones sprendžia verslininko nenaudai. Šiame straipsnyje apžvelgiamas teismo sprendimas byloje Nr. II-133-1155/2026, kuris turi didelę praktinę reikšmę ir išaiškina tam tikrų teisės aktų, susijusių su tranzitinių prekių gabenimu, taikymo nuostatas. Esminis ginčas byloje kilo dėl to, ar tranzito deklaracijoje nurodytas sandėlis gali būti laikomas nauju eksportuotoju ir ar dėl to tai pačiai prekių siuntai turi būti gauta nauja licencija Lietuvoje.

Bylos esmė

Estijos įmonė reeksportavo medicininę įrangą į Baltarusiją ir gavo atitinkamos Estijos įstaigos eksporto leidimą, kuris buvo nurodytas tranzito ir reeksporto deklaracijoje. Kadangi Estija neturi bendros sienos su Baltarusija, prekės buvo gabenamos per Lietuvą. Gabenimo maršrutas taip pat buvo nurodytas licencijoje. Lietuvoje prekės buvo iškrautos į laikinojo saugojimo sandėlį, įforminta LSD, o prekių dokumentai, įskaitant licenciją, reeksporto deklaraciją ir kitus dokumentus, pateikti postui; taip pat buvo gautos posto rašytinės instrukcijos dėl tolesnio gabenimo. Po dviejų savaičių atvyko transporto priemonė prekėms išvežti, jos buvo pakrautos, tranzito deklaracija pateikta į NCTS, tačiau postas prekes sulaikė, o MTA surašė protokolą dėl sankcijų pažeidimo.

Muitinės argumentai

Tranzitinės prekės, muitinės vertinimu, apskritai negalėjo būti padėtos į sandėlį, nes pats padėjimo faktas, anot muitinės, reiškia, kad pasikeičia prekių eksportuotojas ir jų išvežimui jau reikalinga Lietuvoje išduota eksporto licencija. Be to, tranzito vykdytojas tranzito deklaracijos 1 grafoje nurodė sandėlio pavadinimą. Tokį deklaracijos užpildymą muitinė traktavo taip, kad sandėlis tampa siuntėju ir eksportuotoju, todėl reikalavo naujos licencijos, kurios sandėlis neturėjo ir dėl kurios gavimo nesikreipė į atitinkamas institucijas.

Muitinė laikėsi pozicijos, kad Estijoje išduota licencija šiuo atveju netaikoma ir tai pačiai prekių siuntai turi būti išduota dar viena licencija. Kadangi tokia licencija nebuvo pateikta, šis faktas buvo traktuojamas kaip sankcijų pažeidimas, remiantis Reglamento (EB) Nr. 765/2006 1bb straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Verslininko argumentai

Pagal SMK 5 straipsnio 3 punktą eksportuotojas – tai <bet kuris fizinis ar juridinis asmuo arba bendrija, kuris (-i), priimant eksporto deklaraciją, reeksporto deklaraciją ar išvežimo bendrąją deklaraciją, yra sudaręs (-iusi) sutartį su gavėju trečiojoje valstybėje ir turi įgaliojimą spręsti dėl prekių išsiuntimo iš Sąjungos muitų teritorijos>. Tai reiškia, kad šiuo atveju eksportuotojas yra asmuo, sudaręs sutartį su gavėju trečiojoje šalyje ir priimantis sprendimus dėl prekių išvežimo iš Sąjungos muitų teritorijos. Sandėlis nėra sudaręs sutarties su gavėju, nepriėmė sprendimų dėl prekių išsiuntimo iš šalies ir neveikė savo vardu kaip sandorio šalis. Vadinasi, muitinė sankcijų pažeidimo subjektu pasirinko asmenį, kuris pagal ES muitinės teisę apskritai nėra susijęs su prekių eksportu.

SMK 233 straipsnio 4 dalies e punktas numato galimybę <naudoti elektroninį transporto dokumentą kaip muitinės deklaraciją, kuria prekėms įforminama Sąjungos tranzito procedūra…>. Pagal savo esmę tranzitas yra specialioji muitinės procedūra, neturinti ekonominės ar prekybinės operacijos pobūdžio ir susijusi tik su prekių gabenimu. Tranzito įforminimo negalima sutapatinti su eksportu ar reeksportu ir tuo pagrindu reikalauti tranzito licencijos, kuri išduodama išimtiniais atvejais ir su šios bylos prekėmis niekaip nėra susijusi.

Pagal Reglamento (ES) 2021/821 7 straipsnio 2 dalį reikalauti licencijos iš deklaranto galima tik tuo atveju, jeigu <eksportuotojas neturi nuolatinės buveinės arba nėra įsisteigęs (-usi) Sąjungos muitų teritorijoje> Šiuo atveju licencija išduota bendrovei, kuri yra įsisteigusi ES ir turi licenciją prekėms išgabenti. Todėl muitinė neturi teisinio pagrindo reikalauti licencijos iš deklaranto, taip pat pripažinti, kad Estijoje išduota licencija negali būti taikoma šiam pervežimui.

Ir svarbiausia – dėl duomenų elemento 3/1 ir 3/2 pildymo tranzito deklaracijoje. Muitinės departamento įsakyme „Dėl Muitinės ir reeksporto deklaracijų, pateikiamų elektroninėmis duomenų apdorojimo priemonėmis ir raštu, surašymo taisyklių patvirtinimo“ Nr. 1B-810, kuriame nustatytos tranzito deklaracijos pildymo taisyklės, nurodyta: <21.3.1. „Eksportuotojas (3/1)“. Nurodomas deklaracijos bendrosios dalies arba prekių rūšies lygmenyje. Pateikiant šį duomenų elementą: 21.3.1.1. nurodomas leidimo naudotis įgaliotojo siuntėjo statusu turėtojo tikslus pavadinimas (vardas ir pavardė) ir adresas (gatvė, namas, šalis, pašto kodas, miestas), jeigu įgaliotasis siuntėjas išsiunčia prekes iš šiame leidime nurodytos vietos; ...>

Remiantis šiuo įsakymu, įgaliotieji siuntėjai eksportuotojo langelyje privalo nurodyti įgaliotojo siuntėjo rekvizitus, kaip nustatyta įsakymo 21.3.1.1 papunktyje, ir negali įrašyti prekių siuntėjo duomenų. Verslininkas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad įgaliotojo siuntėjo statusas nėra terminas, susijęs su prekių išsiuntimu, bet įmonės procedūrinis statusas, t. y. leidimas, kuriuo įmonei suteikiama teisė pradėti tranzito procedūrą fiziškai nepristatant prekių į muitinės įstaigą.

Teismo sprendimas

Teismas iš esmės sutiko su verslininko argumentais. Jis taip pat pažymėjo, kad muitinė, gavusi krovinio dokumentus, nepateikė verslininkui jokių pastabų ar draudimo vežti prekes, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių tranzito procedūros įforminimas būtų negalimas. Tarp muitinės pareigūnų nebuvo vieningos nuomonės dėl prekių išleidimo ar sulaikymo: dalis pareigūnų pasisakė už prekių išleidimą, ir tik vienas – už jų sulaikymą. Teismas panaikino Vilniaus teritorinės muitinės nutarimą ir nurodė grąžinti prekes siuntėjui. Muitinė šio teismo sprendimo neapskundė. Praktinė šio sprendimo reikšmė yra ta, kad jis leidžia aiškiau atskirti tranzito procedūros techninį įforminimą nuo eksporto kontrolės reikalavimų taikymo.

Išvados

Ši byla parodė, kiek brangiai verslui gali kainuoti toks muitinės teisės aktų interpretavimas. Teisminis prekių sulaikymo apskundimas yra ilgas procesas. Nuostoliai dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo (nepristatyto krovinio), sandėliavimo išlaidos, teisinės pagalbos kaštai – visa tai yra faktiškai patirti prekių savininko nuostoliai. Nepamirškime ir tranzito agento reputacinių praradimų, nes tokie muitinės sprendimai tiesiogiai atgraso kitų šalių verslininkus dirbti su Lietuvoje įsteigtais sandėliais ir net gabenti prekes tranzitu per Lietuvą.

Manymas, kad gerai išmanote teisės aktus, gali būti visiškai beprasmis, jeigu kita pusė juos tiesiog aiškina kitaip. Ši byla padės įnešti daugiau aiškumo į praktinį sankcijų taikymą, dar kartą primins, kas yra eksportuotojas, kad tranzito vykdytojo negalima automatiškai sutapatinti su eksportuotoju vien tuo pagrindu, jog jis nurodytas tranzito deklaracijoje, ir kad tranzito deklaracija yra transporto, o ne sandorio dokumentas.

Byla taip pat svarbi tuo, kad ji gali tapti praktiniu orientyru tiek tranzito paslaugas teikiančioms įmonėms, tiek muitinės sandėliams, susiduriantiems su panašiomis situacijomis ateityje. Tikiuosi, kad šis sprendimas padės sumažinti riziką, kylančią dėl Lietuvos muitinės veiksmų neprognozuojamumo, ir leis sklandžiau vykdyti teisėtą prekybą.