Muitinės garantijos: ar apsaugotas pats garantas?

Šiame straipsnyje analizuojama LVAT nagrinėta byla dėl garanto atsakomybės ribų muitinės procedūrose. Aptariama, ar garantas turi pareigą atsakyti ne tik už pagrindinius mokesčius, bet ir už baudas bei delspinigius. Straipsnyje nagrinėjami skirtingi šalių argumentai ir teismo išaiškinimai, atskleidžiantys praktines rizikas garantijų rinkos dalyviams. Publikacijoje taip pat keliami klausimai dėl teisinio aiškumo ir institucijų požiūrio į partnerystę su verslu.

Muitinės garantijos, tokios kaip muitinės sandėliavimo ar laikinojo saugojimo, yra būtinos teikiant muitinės sandėliavimo ir kitas su muitinės veikla susijusias paslaugas. Dėl šių garantijų taikymo ir referencinio dydžio apskaičiavimo metodikos ypatumų verslo atstovams kyla nemažai praktinių klausimų. Apie tai rašiau ankstesniame straipsnyje, kurio pagrindu 2025 m. liepos mėnesį buvo inicijuotas apskritasis stalas su muitinės, verslo, draudimo bendrovių ir bankų atstovais. Susitikimo metu buvo iškelti du esminiai klausimai:

1. Ar galima išbraukti PVM mokestį iš muitinės sandėliavimo ir laikinojo saugojimo garantijų apskaičiavimo?

Verslo atstovai savo poziciją grindžia tuo, kad PVM yra vartojimo mokestis, o muitinės sandėliuose saugomos prekės nėra išleistos į laisvą apyvartą, yra skirtos trečiųjų šalių gavėjams ir nebus suvartojamos Lietuvos teritorijoje. Tuo atveju, kai prekės parduodamos Europos Sąjungoje, jos yra importuojamos ir PVM sumokamas nustatyta tvarka.

Taip pat pateikiami kaimyninių šalių pavyzdžiai, pavyzdžiui, Latvijos, kur PVM nėra įtraukiamas į privalomų garantuojamų mokesčių apskaičiavimą. Dėl to reikalingas ženkliai mažesnis referencinis dydis, nes PVM sudaro didžiausią mokestinės naštos dalį, o garantijų kaina tampa žymiai mažesnė. Praktikoje tai reiškia, kad priimant tokios pačios vertės krovinius į sandėlį, kitose šalyse pakanka kelis kartus mažesnės garantijos.

Išanalizavusi Muitinės praktikų asociacijos paklausimą, muitinė pateikė atsakymą, kad PVM ir toliau lieka įtrauktas į garantijų apskaičiavimą, nes pagal PVM įstatymo 120 straipsnio 6 dalį galinčių atsirasti PVM mokestinių prievolių įvykdymas užtikrinamas ta pačia tvarka kaip ir galimos importo skolos muitinei įvykdymas. Taigi, norint išbraukti PVM iš garantijų apskaičiavimo, turėtų būti keičiamos PVM įstatymo nuostatos, tačiau tokiam žingsniui muitinė šiuo metu nemato nei teisinio pagrindo, nei praktinio poreikio.

2. Kaip galima diversifikuoti draudimo paslaugų teikėjų gretas ir paskatinti didesnį bankų bei draudimo bendrovių įsitraukimą į muitinės garantijų paslaugų teikimą?

Pagrindinės rizikos, kurios atgraso finansų ir draudimo institucijas nuo muitinės garanto paslaugų teikimo, yra susijusios su garanto įsipareigojimo galiojimo trukme ir reikalavimo teisės įgyvendinimo sąlygomis. Nors garantija formaliai išduodama vieneriems metams, praktikoje su ja susiję reikalavimai gali būti pareikšti ir gerokai vėliau, todėl paslaugos teikėjui kyla papildomos ir sunkiai prognozuojamos rizikos. Regreso teisė garantui egzistuoja ir praktikoje yra taikoma, nors pagrindinė atsakomybė pirmiausia tenka ūkio subjektui, o draudimo bendrovė įsitraukia tik tais atvejais, kai šis nebegali vykdyti savo įsipareigojimų.

Be to, išlieka aktualus klausimas dėl delspinigių ir baudų perkėlimo garantui. Nors galiojantis teisinis reguliavimas aiškiai nereglamentuoja garanto atsakomybės taikymo baudoms ir delspinigiams, praktikoje šis klausimas kelia daug diskusijų ir teisinių abejonių. Būtent dėl to teisminiai ginčai šioje srityje tampa vis reikšmingesni visai muitinės garantijų rinkai. Žemiau apžvelgsime naujausią bylą Nr.eA-77-662/2026, susijusią su garanto įsipareigojimų vykdymu.

Bylos faktinės aplinkybės

UAB DK „Lamantinas“ (toliau – Garantas) ir Muitinės departamentas buvo sudarę neterminuotą bendradarbiavimo sutartį, pagal kurią draudimo bendrovės išduotos garantijos buvo pripažįstamos muitinės įstaigose. DK „Lamantinas“ išdavė bendrąsias garantijas UAB „World Baltic Trade“ (toliau – Bendrovė), užtikrindamas šios bendrovės vykdomas muitinio sandėliavimo procedūras.

2020 m. liepos 7 d. ir 2020 m. lapkričio 3 d. patikrinimo ataskaitomis bei 2022 m. rugsėjo 19 d. sprendimu Vilniaus teritorinė muitinė Bendrovei apskaičiavo mokestines prievoles, apimančias muitus, PVM, akcizus, delspinigius ir baudas. Bendrovei laiku jų neįvykdžius, buvo sudarytos mokestinės paskolos sutartys, kurios vėliau nutrauktos, o išieškojimas iš pagrindinio skolininko – Bendrovės – nebuvo sėkmingas.

2022 m. lapkričio 10 d. muitinė pateikė Garantui pretenziją sumokėti 326 805 Eur mokestinę nepriemoką. Šią sumą sudarė 217 926 Eur pagrindinių mokesčių (PVM, muitų ir akcizų) ir 108 879 Eur netesybų (delspinigių ir baudų). Pareiškėjas neginčijo pareigos padengti pagrindinius mokesčius, tačiau ginčijo netesybų įtraukimą į garanto atsakomybę – būtent šis klausimas ir tapo pagrindine ginčo ašimi.

Garanto pozicija

Pareiškėjas nurodė, kad pagal Sąjungos muitinės kodekso 89–92 straipsnius garantija yra skirta užtikrinti galimos ar susidariusios importo ar eksporto skolos padengimą. Jo teigimu, šios nuostatos apima pagrindines mokestines prievoles – muitus, PVM ir akcizus, tačiau nesuteikia pagrindo automatiškai į garantinę atsakomybę įtraukti baudų ir delspinigių.

Pareiškėjas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsniu, kuriame garantija įtvirtinama kaip mokestinės prievolės užtikrinimo būdas, ir 141 straipsniu, reglamentuojančiu delspinigius ir baudas kaip atsakomybės už pažeidimus priemonė. Pareiškėjo nuomone, šios finansinės sankcijos yra individualaus pobūdžio ir siejamos su konkretaus mokesčių mokėtojo elgesiu, todėl negali būti perkeliamos garantui, kuris nėra pažeidimo subjektas.

Be to, pareiškėjas rėmėsi Civilinio kodekso 6.90 straipsniu, nustatančiu garantijos apimtį, ir 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Jo teigimu, garantinės prievolės apimtis turi būti aiškinama siaurai, neplečiant jos už aiškiai įtvirtintų ribų, o automatinis baudų ir delspinigių perkėlimas garantui neatitinka proporcingumo principo.

Atsakovo pozicija

Muitinės departamentas nesutiko su pareiškėjo argumentais ir nurodė, kad pagal SMK 89 straipsnį garantija yra skirta užtikrinti galimos ar susidariusios muitinės skolos padengimą, o 92 straipsnis numato, kad garantija gali būti realizuojama, kai mokestinė prievolė neįvykdoma nustatyta tvarka. Atsakovo teigimu, muitinės skola apima ne tik pagrindinius mokesčius, bet ir su jų nesumokėjimu susijusias sumas, įskaitant delspinigius bei baudas.

Atsakovas taip pat rėmėsi LR MAĮ 106 straipsniu, pagal kurį garantija yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė, bei 141 straipsniu, reglamentuojančiu delspinigių ir baudų skaičiavimą. Muitinės pozicija buvo grindžiama tuo, kad delspinigiai ir baudos yra sudėtinė mokestinės nepriemokos dalis, todėl, esant neįvykdytai prievolei, garantija užtikrina visą susidariusią sumą.

Be to, atsakovas pažymėjo, kad garantas, sudarydamas bendradarbiavimo sutartį su muitine ir išduodamas bendrąsias garantijas, prisiėmė riziką atsakyti už užtikrinamas prievoles visa apimtimi. Muitinės vertinimu, teisės aktai nenumato pagrindo diferencijuoti garanto atsakomybės apimties priklausomai nuo prievolės sudedamųjų dalių, todėl netesybos negali būti atskiriamos nuo pagrindinės mokestinės nepriemokos.

Atsakovas taip pat akcentavo viešojo intereso aspektą – valstybės fiskalinių interesų apsaugą – ir nurodė, kad garantijų institutas būtų neveiksmingas, jeigu iš jo apimties būtų išskirtos baudos ir delspinigiai, susidarantys dėl prievolės neįvykdymo.

LVAT pozicija

Teismas, vertindamas ginčo šalių argumentus, konstatavo, kad garantijos institutas pagal SMK ir nacionalinių teisės aktų nuostatas yra skirtas užtikrinti mokestinių prievolių įvykdymą, tačiau jo taikymas negali būti grindžiamas vien formaliu teisės normų aiškinimu. Teismo vertinimu, kiekvienu atveju būtina nustatyti realią garantinės atsakomybės apimtį, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes.

Teismas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, pritardamas atsakovo pozicijai, nepakankamai įvertino pareiškėjo argumentus dėl baudų ir delspinigių perkėlimo garantui pagrįstumo. Buvo konstatuota, jog ginčijamas sprendimas iš esmės grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, neanalizuojant garantijos sąlygų, finansinių sankcijų pobūdžio bei jų taikymo proporcingumo.

Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad teisės aktai numato galimybę taikyti garanto atsakomybę, savaime nereiškia, jog ji gali būti taikoma visais atvejais be individualaus vertinimo. Todėl baudų ir delspinigių įtraukimas į garanto atsakomybę negali būti laikomas automatišku ir besąlyginiu.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ginčas turi būti sprendžiamas iš naujo, tinkamai įvertinus garanto atsakomybės ribas, garantijos paskirtį, finansinių sankcijų pobūdį bei proporcingumo principą. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo panaikintas, o byla perduota nagrinėti iš naujo.

Komentarai

Nagrinėjama byla yra išskirtinė tuo, kad abi ginčo šalys savo pozicijas grindė iš esmės tais pačiais Sąjungos muitinės kodekso, Mokesčių administravimo įstatymo ir Civilinio kodekso straipsniais, tačiau juos aiškino visiškai skirtingai. Ginčas kilo ne dėl taikytinos teisės ar jos turinio, bet dėl garanto atsakomybės apimties ir šių teisės normų aiškinimo ribų.

Pareiškėjas akcentavo garantijos paskirtį ir proporcingumo principą, siekdamas atriboti pagrindines mokestines prievoles nuo finansinių sankcijų. Tuo tarpu atsakovas laikėsi formalios pozicijos, pagal kurią visa mokestinė nepriemoka, įskaitant delspinigius ir baudas, laikytina nedaloma garanto atsakomybės dalimi. Tokia skirtinga tų pačių teisės normų interpretacija atskleidžia sisteminę problemą, susijusią su garantijų instituto taikymu praktikoje.

LVAT sprendimas šioje byloje parodė, kad garanto atsakomybės ribos negali būti nustatomos vien formaliu teisės aktų taikymu, bet turi būti vertinamos atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, garantijų sąlygas ir proporcingumo reikalavimus. Tai suteiks papildomą teisinį aiškumą rinkos dalyviams ir sudarys prielaidas nuoseklesnei praktikai ateityje.

Išvados

Nagrinėta byla parodė, kad teisinis aiškumas dėl garanto atsakomybės apimties vis dar nėra pakankamas. Nors teisės aktai numato garantijos institutą kaip mokestinių prievolių užtikrinimo priemonę, praktikoje išlieka klausimas, kokia apimtimi garantas atsako už baudas ir delspinigius. Ši rizika išlieka aktuali ir gali turėti reikšmingą poveikį garantijų rinkai. LVAT sprendimas įtvirtino svarbią nuostatą, kad baudų ir delspinigių perkėlimas garantui negali būti grindžiamas vien formaliu teisės normų taikymu – būtinas individualus vertinimas ir tinkamas motyvavimas. Tačiau pats ginčas atskleidžia, kad praktikoje dar nėra nusistovėjusio ir vienareikšmio požiūrio į garantinės atsakomybės ribas.

Ar tokia situacija paskatins daugiau bankų ir draudimo bendrovių įsitraukti į muitinės garantijų teikimą – kelia rimtų abejonių. Priešingai, neapibrėžtumas dėl papildomų finansinių įsipareigojimų gali veikti kaip atgrasanti aplinkybė. Atsižvelgiant į tai, manytina, kad sprendžiant tokius ginčus svarbu ne tik formaliai taikyti teisės normas, bet ir mąstyti strategiškai, įvertinant ilgalaikes sprendimų pasekmes.