Straipsnyje analizuojama šiuo metu taikoma garantijos dydžio skaičiavimo metodika muitinės sandėliavimo procedūrose, aptariamos priežastys, dėl kurių atsiranda neatitikimų tarp verslo subjektų teikiamų duomenų ir muitinės patikrinimų metu nustatytų referencinio dydžio reikšmių, bei įvardijamos šių skirtumų pasekmės verslui. Taip pat pateikiami siūlymai, skirti inicijuoti konstruktyvią diskusiją tarp verslo ir muitinės atstovų dėl optimalesnio garantijos skaičiavimo modelio bei kitų referencinio dydžio kontrolės ir valdymo priemonių, geriau atspindinčių realią veiklos riziką ir prekių srautus.

Gavus leidimą naudoti bendrąją garantiją muitinio sandėliavimo ar laikinojo saugojimo procedūrai, ekonominės veiklos vykdytojui tenka pareiga nuolat stebėti muitinės įstaigos apskaičiuotą referencinį dydį ir nedelsiant informuoti prižiūrinčią muitinę apie pastebėtus šio dydžio pokyčius. Tai būtina siekiant išlaikyti atitiktį reikalavimams ir užtikrinti nenutrūkstamą muitinės procedūrų vykdymą. Referencinis dydis apskaičiuojamas remiantis ankstesnių laikotarpių muitinės deklaracijų duomenimis arba, jei tokių duomenų nėra, – pagal planuojamus prekių srautus, numatant, kad vieno krovinio mokestinė prievolė sudaro 10 000 eurų.

Referencinis dydis, remiantis Deleguotojo reglamento (ES) 2015/2446 155 straipsniu, apibrėžiamas kaip <didžiausia galimų mokėjimų suma, kuri gali būti mokėtina per laikotarpį, atitinkantį vidutinę procedūros trukmę>. Kaip matyti iš šios sąvokos esmės, nustatant garantijos referencinį dydį vertinami du pagrindiniai kintamieji: vidutinė procedūros trukmė ir didžiausia galimų mokėjimų suma. Plačiau aptarsime, kokią įtaką referenciniam dydžiui turi šių kintamųjų svyravimai. Dabar panagrinėkime, kaip verslo atstovai praktiškai vykdo referencinio dydžio stebėseną.

Kaip verslas kontroliuoja referencinį dydį

Dauguma Lietuvos verslo atstovų muitinės deklaracijų teikimui ir sandėlio apskaitai naudoja UAB „Avilda“ sukurtą programinę įrangą. Funkcionalumas, skirtas referencinio dydžio stebėsenai ir kontrolei, yra įdiegtas programos modulyje „Muitinės sandėlis“. Šiame modulyje galima nustatyti referencinį dydį ir pažymėti ribinę vertę, kurią pasiekus programa automatiškai įspėja, kai priartėjama prie garantijos panaudojimo ribos.

Kai LSD deklaracija yra parengiama, programoje automatiškai paskaičiuojami importo mokesčiai, kurie persikelia į sandėlio modulį ir yra iškart nurašomi nuo garantijos. Užbaigus LSD deklaraciją, šie mokesčiai atlaisvinami. Tinkamai pildant visus duomenis ir kontroliuojant atvykstančių krovinių vertę, galima efektyviai valdyti referencinį dydį.

Verslo subjektai taip pat naudoja kitų gamintojų programinę įrangą referencinio dydžio kontrolei, kuri veikia panašiu principu ir leidžia on-line režimu patikrinti panaudotos garantijos likutį. Analogiškai kontroliuojamas muitinės sandėlių garantijos referencinis dydis.

Kaip parodė praktika, šios priemonės neapsaugo įmonių nuo referencinio dydžio viršijimo, kai kontroliuojanti muitinė atlieka patikrinimą. Autorė išskyrė tris pagrindines priežastis, dėl kurių referencinio dydžio viršijimas nustatomas audito metu, nors įprastoje veikloje ir realiuoju laiku taikoma kontrolė neparodo jokio pažeidimo. Tai rodo, kad tarp deklaracijų apskaitos sistemos ir muitinės vertinimo metodikos egzistuoja reikšmingų interpretacinių ir skaičiavimo neatitikimų.

1 priežastis. Referencinio dydžio skaičiavimas remiantis išvykimo sąskaitomis

Muitinės įstaigos, skaičiuodamos referencinį dydį, remiasi procedūrą užbaigiančių dokumentų duomenimis, kurie dažnai atspindi ne pirminę prekių vertę, o sandėlyje įvykusį perpardavimą. Kitaip tariant, jei į sandėlį padėto krovinio vertė buvo 10 000 eurų, o jis išvyko jau už 20 000 eurų, muitinė referenciniam dydžiui taiko išvykimo vertę, o verslo subjektai – atvykimo. Tai iš esmės iškraipo procedūros rizikos vertinimą, kadangi pati procedūra įforminama remiantis pirminiais atvykimo dokumentais, kurie fiksuojami ir traukiami į apskaitą. Be to, atvykimo metu verslininkas neturi informacijos, ar krovinys išvyks su ta pačia sąskaita, ar bus perparduotas, ir jeigu bus – už kokią sumą. Svarbu pažymėti ir tai, kad tolesnei procedūrai, dažniausiai tranzitui, taikoma visiškai atskira garantija, todėl mokesčiai pagal naują (išvykimo) sąskaitą yra užgarantuojami atskirai.

Toks metodinis neatitikimas tarp muitinės skaičiavimo logikos ir verslo realybės lemia, kad referencinis dydis gali būti nepagrįstai padidintas, o verslo rizika – dirbtinai išpūsta.

2 priežastis. Referencinio dydžio nustatymas pagal maksimalią mokestinę prievolę

Vienas iš reikšmingiausių veiksnių, dirbtinai didinančių muitinės reikalaujamos garantijos sumą, yra metodas, kai referencinis dydis nustatomas remiantis maksimalia per nustatytą laikotarpį buvusia mokestine prievole, o ne statistiškai pagrįsta vidutine ar tipine verte. Tokia praktika ignoruoja realų prekių srautų pasiskirstymą ir tikrąjį galimos rizikos lygį – vietoj to remiamasi kraštutiniais atvejais, kurie dažniausiai tėra sezoniniai nuokrypiai arba pavienės išimtys. Šis metodas nepagrįstai suvienodina garantinį reikalavimą visam metų laikotarpiui, net jeigu tik vieną mėnesį buvo fiksuotas pikas.

Kad parodyti, kaip tai atrodo praktikoje, pateiksiu vieno laikinojo saugojimo sandėlio per metus įvežtų krovinių mokestinių sumų duomenis bei jų pagrindu atliktą matematinę analizę. Svarbu pažymėti, kad stebint referencinio dydžio panaudojimą realiuoju laiku programinės įrangos pagalba, joks viršijimas nebuvo nustatytas.

1 lentelė. Garantijos skaičiavimo pavyzdys

Tikimybė, kad per mėnesį mokestinė prievolė viršys 400 000 EUR, yra mažesnė nei 5 %. Tai reiškia, kad remtis tokiomis išimtinėmis reikšmėmis (virš 400 000 EUR) nustatant visų metų garantiją yra statistiškai neadekvatu. Toks požiūris ekonomiškai apkrauna įmones, priversdamas jas ženkliai permokėti už esamas garantijas.

Dar viena šios metodologijos prielaida – kai mokesčiai skaičiuojami pagal maksimalų rodiklį – remiasi mintimi, jog esamos garantijos turėtų pakakti, jei visi kroviniai dingtų. Tikimybių teorijos požiūriu įvykis, kai visi kroviniai dingsta iš sandėlio, yra sąlyginai katastrofiškas: visiškai neįprastas, mažai tikėtinas, bet teoriškai įmanomas. Tačiau praktikoje tikimybė, kad visi atviroje procedūroje esantys kroviniai dings ir reikės sumokėti visą maksimalią mokestinę prievolę, yra artima nuliui. Todėl nustatyti garantiją pagal 100 % teorinį nuostolį visiems kroviniams nėra pagrįsta nei statistiškai, nei ekonomiškai.

Apibendrinant galima teigti, kad ši metodologija remiasi dviem ekstremumais: maksimaliu mokesčių dydžiu ir visišku visų krovinių praradimu. Šių dviejų reiškinių sutapimas – t. y. situacija, kai dingtų visi kroviniai esant maksimalioms mokestinėms reikšmėms – yra praktiškai neįmanoma. Toks skaičiavimo modelis iš esmės prasilenkia su proporcingumo principu ir neatitinka rizikos vertinimo logikos, kuri turėtų remtis realiai tikėtinais, o ne teoriniais ekstremumais.

3 priežastis. Vidutinė procedūros trukmė

Antrasis referencinio dydžio skaičiavimo formulės kintamasis yra procedūros vidutinė trukmė. Laikinajam saugojimui ši trukmė teoriškai gali siekti iki 90 dienų, tačiau faktiškai tai būna tik 3–5 dienos, nes, kaip taisyklė, tai yra greito apyvartumo sandėliai, kuriuose kroviniai neužsilaiko.

Situacija su muitinės sandėliavimu yra sudėtingesnė. Kadangi ši procedūra skirta ilgalaikiam sandėliavimui, vidutinė jos trukmė yra gerokai ilgesnė. Žemiau pateikiamas modeliavimas, kaip, remiantis muitinės taikoma metodika, keičiasi referencinis dydis priklausomai nuo procedūros vidutinės trukmės pagal 1 lentelėje pateiktus duomenis:

2 lentelė. Referencinio dydžio modeliavimas

Kaip matyti iš duomenų, didėjant procedūros trukmei, referencinis dydis drastiškai auga. Su šio skaičiavimo metodo pasekmėmis teko susidurti ir man – vienam iš muitinės sandėlių, kuriuo referencinis dydis yra 120 000 eurų, po muitinės patikrinimo buvo pareikalauta pateikti 500 000 eurų garantiją. Nors stebint duomenis realiuoju laiku – t. y. vertinant įvežimus ir likučio balansą – garantija nebuvo viršyta nė karto.

Apibendrinimas

Muitinės taikomas referencinio dydžio skaičiavimo modelis remiasi dviem statistiškai nesubalansuotais kintamaisiais – vidutine procedūros trukme ir maksimalia mokestine prievole, kurių derinimas yra metodologiškai nelogiškas. Toks požiūris sukuria mišrų skaičiavimo modelį, kuris nebeatspindi nei realaus prekių srauto, nei faktinės mokestinės rizikos.

Šis mišrus modelis dirbtinai išpučia referencinį dydį, todėl verslui tenka nepagrįstai dideli garantiniai įsipareigojimai. Jie neatsispindi realaus laiko stebėsenos duomenyse, kur matoma, kad garantija faktiškai nėra viršijama. Kitaip tariant, garantija apskaičiuojama ne pagal tai, kas vyksta, o pagal tai, kas teoriškai galėtų įvykti, jei viskas susiklostytų blogiausiu įmanomu būdu.

Toks skaičiavimo principas prieštarauja proporcingumo principui, įtvirtintam tiek ES teisėje, tiek administracinių sprendimų logikoje. Verslas įpareigojamas užtikrinti garantiją, kuri realybėje nėra nei panaudojama, nei pagrįsta statistiškai.

Pasiūlymai

Naudoti subalansuotą matematinį modelį. Jei referencinio dydžio apskaičiavimui taikoma vidutinė procedūros trukmė, atitinkamai turi būti naudojamas ir vidutinis (arba tipinis) mokestinės prievolės dydis, o ne maksimali reikšmė.

Sudaryti sąlygas realiai naudoti vienkartines garantijas laikinajam saugojimui ir muitiniam sandėliavimui. Šiuo metu vienkartinės garantijos tokioms procedūroms numatytos teisės aktuose, tačiau praktikoje jų taikymas ribotas arba neįgyvendinamas. Siekiant lankstumo, būtina užtikrinti, kad tokios garantijos būtų ne tik teoriškai galimos, bet ir praktiškai prieinamos verslui, ypač tais atvejais, kai bendrosios garantijos padidinimas yra neproporcingas dėl vieno krovinio.

Referencinio dydžio apskaičiavimui naudoti įvežimo į sandėlį sąskaitas. Laikinasis saugojimas bei muitinės sandėliavimas įforminamas pagal prekių vertę atvykimo metu, todėl logiška, kad ir garantijos dydis būtų skaičiuojamas remiantis pradinėmis sąskaitomis, o ne vėlesnėmis perpardavimo vertėmis. Tokia praktika atitiktų deklaravimo realybę ir užtikrintų, kad garantijos suma atspindėtų riziką procedūros pradžioje, kai ji faktiškai prisiimama.

Apsvarstyti elektroninių priemonių diegimą realaus laiko (on-line) garantijos stebėsenai. Šiuolaikinės apskaitos sistemos jau leidžia stebėti garantijos panaudojimą deklaracijų lygmeniu realiuoju laiku. Tokia praktika užtikrina tikslią ir operatyvią kontrolę, eliminuoja perteklinį skaičiavimą bei leidžia greitai reaguoti į galimus viršijimus be papildomos administracinės naštos.

Muitų teisė praktikams
2024 m. gegužės mėn. Nr. 144

Irina Duleva
Terminalas LT, UAB direktorė