Analizuodama teismų praktiką, pastebėjau, kad pastaruoju metu išryškėjo specifinė bylų grupė: mokestiniai ginčai, kylantys dėl to, kad muitinė nepripažįsta tranzitinių prekių išvežimo iš Europos Sąjungos fakto. Tokiais atvejais verslo subjektams priskaičiuojami importo mokesčiai bei baudos, kurios gali sudaryti net iki 60 % mokesčių sumos.

Priminsiu, kad ankstesnės kadencijos Vyriausybės sprendimu, inicijuotu Muitinės departamento, Lietuvoje buvo drastiškai padidintos baudos, taikomos mokestinių ginčų sprendimuose. Šiuo metu jos gali siekti nuo 20 iki 100 % priskaičiuotų mokesčių sumos, o praktikoje dažniausiai taikomas 60 % baudos dydis. Palyginimui, daugelyje kitų Europos Sąjungos šalių analogiškose situacijose šis dydis sudaro apie 10 %, o iki reformos Lietuvoje galiojęs tarifas buvo 20 %. Tai – jau atskiros analizės verta tema, tačiau šiandien norėčiau atkreipti dėmesį į kitą esminį klausimą: iš kur apskritai atsiranda tiek daug „neišvežtų“ prekių ir kodėl muitinė nesiima jokių sisteminių veiksmų šiai problemai spręsti?

Situacijos apžvalga

Nuo 2022 metų fiksuojama reikšminga krovininio transporto, vykstančio per Lietuvos pasienį su trečiosiomis šalimis, apimčių mažėjimo tendencija. Šiuo metu veikia tik trys tarptautiniai kelių transporto pasienio kontrolės punktai, per kuriuos 2024 metais iš viso pravažiavo kiek daugiau nei 789 tūkstančiai transporto priemonių – tiek krovininių, tiek lengvųjų automobilių bei autobusų.

Sustiprinta muitinės kontrolė, susijusi su tarptautinių sankcijų, nacionalinių apribojimų bei kitų reguliavimo priemonių įgyvendinimu, reikšmingai pailgino transporto priemonių įforminimo laiką pasienyje. Tai – suprantamas ir neišvengiamas procesas, tapęs nauja logistikos sektoriaus realybe.

Tačiau kyla esminis klausimas – kaip, esant tokiai sustiprintai kontrolei pasienyje, vis dar fiksuojami mokestiniai ginčai tarp verslo ir muitinės dėl prekių „neišvežimo“ iš Europos Sąjungos? Ar iš tikrųjų įmanoma, kad krovininė transporto priemonė tiesiog pravažiuotų sieną be deklaracijos pateikimo, be jokios patikros – ir liktų visiškai nepastebėta? Iš pirmo žvilgsnio toks scenarijus atrodo neįtikėtinas. Tačiau teismų praktika rodo ką kita: verslui dažnai tenka įrodinėti tai, kas iš esmės turėtų būti patvirtinta pačios muitinės – kad krovinys kirto ES išorės sieną ir buvo išgabentas.

<Taip pat buvo išsiųstas paklausimas Šalčininkų kelio postui, kuris informavo, kad <…> Tranzito deklaracijos ir joje deklaruotų prekių vairuotojas muitiniam tikrinimui nepateikė.> – LVAT nutartis, 2025m. gegužės 08 d. administracinė byla Nr. eA-593-442/2025 [1];

<Aplinkybė, kad prekės fiziškai galėjo būti išgabentos iš Europos Sąjungos teritorijos, savaime neįrodo, kad buvo tinkamai užbaigta tranzito procedūra.> – LVAT nutartis, 2025 m. balandžio 10 d., administracinė byla Nr. eA-534-821/2025 [2];

<Vien aplinkybė, kad transporto priemonė pervažiavo sieną, negali būti laikoma pakankamu įrodymu, kad buvo įvykdyti visos tranzito procedūros formalumai. Nėra pateikta dokumentų, patvirtinančių, jog paskirties muitinė priėmė deklaracijoje nurodytas prekes, todėl nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjas tinkamai užbaigė muitinės procedūrą.> – LVAT nutartis, 2024 m. gruodžio 05 d., administracinė byla Nr. eA-797-968/2024 [3];

<Nėra jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, jog T1 deklaracijoje nurodytos prekės buvo pateiktos paskirties muitinei. Nors pareiškėjas pateikė tam tikrus duomenis, jų nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog tranzito procedūra buvo tinkamai užbaigta.> – Regionų administracinio teismo nutartis 2024 m. gegužės 20 d. administracinė byla Nr. eI3-1989-983/2024 [4].

Tai citatos iš įvairių teismų nutarčių, kuriose verslo atstovai ginčija mokestinės prievolės atsiradimą tais atvejais, kai tranzito deklaracijos liko neuždarytos dėl to, kad pasienyje nėra užfiksuotas prekių atvykimas. Visa mokestinė ir įrodinėjimo našta šiose bylose sistemingai perkeliama verslui. Teismai, nepripažindami išvežimo fakto, nekvestionuoja fakto, kad kroviniai iš tiesų atvyko į pasienį ar kirto valstybės sieną. Tačiau tuo pačiu nekelia klausimo, kodėl deklaracija nebuvo uždaryta, kas yra atsakingas už šį procesą, ar kodėl nėra užtikrintas valstybinių paslaugų atlikimas.

Paradoksalu, tačiau nė viena institucija iš esmės nenagrinėja pagrindinio klausimo: kas atsakingas už tai, kad per Lietuvos Respublikos pasienį važiuoja nedeklaruotos prekės? Kodėl kroviniai nėra tikrinami, kodėl nėra reikalaujama pateikti deklaracijas ir kodėl tai laikoma normaliu reiškiniu?

Ar tai – tik teisėkūros spraga, ar valstybės atsisakymas prisiimti atsakomybę už pasienio kontrolės efektyvumą? Tokia praktika ne tik iškraipo verslo ir valstybės santykius, bet ir kelia rimtų klausimų dėl tiek muitinės veiklos skaidrumo, tiek ir valstybės saugumo. Galiausiai, kyla pagrįsta abejonė – ar tai nėra tiesiog papildomas, alternatyvus būdas pildyti valstybės biudžetą verslo sąskaita?

Institucinio požiūrio AI simuliacija: kas atsakingas už „neišvežtas“ prekes?

Ši simuliacija – bandymas suprasti institucinės (muitinės) pozicijos logiką, remiantis keturiomis analizuotomis teismų bylomis. Jos rezultatas – AI sugeneruoti atsakymai, paremti faktine bylose pateikta teismų bei Muitinės departamento argumentacija.

KL: Kas atsakingas už tai, kad per Lietuvos respublikos pasienį važiuoja nedeklaruotos prekės?

ATS: Jei nedeklaruotos prekės kirto pasienį, atsakingas yra tik verslas. Muitinės kontrolė – formalus aspektas, neįpareigojantis pareigūno identifikuoti galimo pažeidimo.

KL: Kodėl kroviniai nėra tikrinami, kodėl nėra reikalaujama pateikti deklaracijas ir kodėl tai laikoma normaliu reiškiniu?

ATS: Pagal teismų praktiką ir pačios muitinės poziciją, netikrinami kroviniai ir nepateiktos deklaracijos laikomi normaliu reiškiniu, nes atsakomybė sąmoningai perkelta verslui ir vairuotojui. Pareigūnas pasienyje, net ir matydamas krovinius, nėra įpareigotas užtikrinti jų deklaravimo, o trūkumai sistemoje netampa pagrindu pripažinti institucijos atsakomybę.

KL: Ar tai – tik teisėkūros spraga, ar valstybės atsisakymas prisiimti atsakomybę už pasienio kontrolės efektyvumą?

ATS: Tai ne vien teisės spraga, o valstybinės institucijos atsisakymas prisiimti sisteminę atsakomybę už vieną svarbiausių funkcijų – pasienio kontrolę. Toks požiūris sukuria teisinį vakuumą, kuriame verslas baudžiamas už deklaracijų nebuvimą, net kai valstybės institucijos de facto leidžia kroviniams išvažiuoti be jokio dokumentinio įforminimo.

Institucinis faktinis požiūris

Jeigu AI atsakymai jums atrodo neįtikinamai, siūlau paskaityti kelias ištraukas iš 2025 m. kovo mėn. 26 dienos VTM sprendimo dėl vienos neuždarytos reeksporto deklaracijos. Jei teisingai interpretuoju šiuos pasisakymus, pasienio kontrolės centre svarbiausias sprendimų priėmėjas yra… vairuotojas. Jei jis nusprendžia nepateikti deklaracijos, tai – jo asmeninis pasirinkimas ir nei vienas muitinės pareigūnas neturi nei teisės, nei galimybės jo sustabdyti ar patikrinti sistemoje esančių duomenų. Įspūdingiausia tai, kad Muitinės departamentas 2025 m. birželio mėn. 11 dienos sprendimu visiškai pritaria tokiam požiūriui ir savo paaiškinimais patvirtina kiekvieną iš šių paradoksalių teiginių. Jie savaime tokie išraiškingi, net nekomentuosiu papildomai.

<Muitinės pareigūnai negali numatyti, kad vykstantis krovinys yra nedeklaruotas, jei jis nėra nukreiptas į patikrinimą. Jeigu vairuotojas nepateikia deklaracijos ir pareiškia, kad jos neturi – nėra techninės galimybės nustatyti, kad deklaracija turėjo būti.>

<Vairuotojo atvykimo ir išvykimo iš posto laikas buvo labai trumpas, todėl nebuvo objektyvios galimybės informuoti apie galimą deklaracijos buvimą ir užkirsti kelią išvykimui.>

<Paaiškėjo, kad 2023-01-16 apie 00:05 val. transporto priemonė su deklaracijoje nurodytu valstybiniu numeriu buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos per Šalčininkų kelio postą. Iš Šalčininkų posto buvo gautas paaiškinimas, kad vairuotojas į postą atvyko, tačiau deklaracijos nepateikė, į žodinį klausimą, ar turi deklaraciją, atsakė, kad neturi, po to išvyko iš posto.>

Taigi, oficiali VTM, MD ir AI išgryninta pozicija, paremta teisinių dokumentų analize, visiškai sutampa.

Pabaigai

Tai kas gi iš tiesų vyksta mūsų pasienyje? Ar tikrai įmanoma laisvai kirsti sieną nepateikus nei muitinės deklaracijų, nei pačių prekių? Jei taip – tai kelia rimtų klausimų dėl valstybės saugumo. Tačiau panašu, kad Lietuvos muitinės institucijos šioje situacijoje problemos neįžvelgia. Kaip nemato ir problemos dėl neuždarytų deklaracijų – visa atsakomybė ir su ja susijusi nemenka finansinė našta nuosekliai perkeliama verslui.

Kadangi verslo interesai, panašu, nėra pagrindinis šios institucijos prioritetas, būtų logiška tikėtis, kad bent jau būtų užtikrinamas valstybės saugumas. Efektyvesnė pasienio kontrolė natūraliai prisidėtų prie neuždarytų deklaracijų problemos sprendimo – sprendimus dėl prekių išvykimo per valstybės sieną turėtų priimti ne vairuotojas, o pasienio pareigūnas.

[1] https://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=f8e7b315-fa79-4f96-a6e4-edad0800e0f6
[2] https://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=cb722c20-b1a6-42a2-8020-eda76dda4a62
[3] https://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=ca6d4810-8550-46f1-a4e0-892fc88472f1
[4] https://liteko.teismai.lt/viesasprendimupaieska/tekstas.aspx?id=34a6e46f-25e8-4566-9eae-c1da1325d9c6

Muitų teisė praktikams
2025 m. birželis mėn. Nr. 145

Irina Duleva
Terminalas LT, UAB direktorė